Žinomiausi alchemikų siekiai buvo paversti paprastus metalus į auksą ar sidabrą, taip pat jie bandė sukurti ir panacėją (universalią priemonę) visoms ligoms gydyti, netgi mirčiai. Europos viduramžių alchemikai įdėjo daug laiko ir energijos į "filosofinio/išminties akmens" paieškas - mitinės substancijos, kuri turėjo būti svarbiausiu alcheminiu elementu, kuris atvertų kelią į vieną ar gal net abu jų tikslus.

  Istoriškai alchemija siejama su gamtos tyrinėjimais ir ankstyvąja filosofine, bei dvasine disciplina, kuri sujungė chemijos elementus, metalurgiją, fiziką, mediciną, astrologiją, semiotiką, misticizmą, spiritualizmą ir meną - visi šie mokslai laikyti mažesnėmis didesnės galios dalimis. Alchemija praktikuota bene 2500 metų daugelyje pasaulio vietų, įskaitant Europą, Mesopotamiją, Senovės Egiptą, Persiją, Indiją, Kiniją, Graikiją, Romą ir daug musulmoniškų visuomenių.

  Alchemikai buvo populiarūs tad sočiai gaudavo diduomenės paramos, ne tiek jų nepasiekiamų tikslų įgyvendinimui, kiek jų žemiškam indėliui į "cheminę" industriją (tų laikų) - paprastąją metalurgiją, metalo apdirbimą, rašalo gamybą, dažus, tapybinius dažus, kosmetiką, odos tamsinimo sprendimus ir metodus, keramikos ir stiklo gamybos procesus, ekstraktų ir alkoholių ruošimus ir taip toliau. Jų tyrimų metu netyčia sukurti produktai buvo labai vertinami visuomenės ir gerokai prisidėjo prie civilizacijos pažangos.

  Visgi alchemikai niekad neturėjo paprasčiausių simbolių ir intelektualinių ženklų išteklių, kad galėtų atskirti cheminius savo kūrybos aspektus nuo metafizinių interpretacijų. Paprastos terminologijos trūkumas cheminėms sąvokoms ir procesams privertė juos skolintis terminus ir simbolius iš biblijinės ir pagonių mitologijos, astrologijos, kabalos ir kitų mistinių, bei ezoterinių laukų, taip net paprasčiausią cheminę formulę padarydami panašią į magišką formulę ar ritualą.

  Viduramžiais kai kurie alchemikai pradėjo žiūrėti į metafiziką savo darbe, kaip į tikruosius alchemijos pagrindus. Cheminės substancijos, fizinės būsenos ir medžiagų procesai imti sieti su dvasinėmis būtybėmis, būsenomis ir transformacijomis, virsmais.

  Dauguma šių laikų alchemikų ir raštininkų mano, kad tos dvasinės ir metafizinės alchemikų metaforos yra rafinuočiausias alchemijos bruožas, o chemijos išvystymą iš alchemijos, kaip labiausiai gadinantį Hermetizmo (iš lūpų - į ausį, kad informacija nemutuotų ir nepasikeistų) tradicijas.

  Vakarų visuomenė visuomet buvo glaudžiai susijusi su Hermetizmu, filosofine ir dvasine sistema, kuri siekia net Hermio Trismegisto (Hermes Trismegistuo) šaknis, sinkretinę Egipto-Graikijos dievybę ir legendinį alchemiką. Šios dvi disciplinos įtakojo Rozenkreicenizmo gimimą, 17a ezoterinį judėjimą. Ankstyvojo moderniojo periodo eigoje alchemijos tendencija evoliucionavo į moderniąją alchemiją.