Užgavėnės, vėlinės, kalėdos - metas kai dvasių ir žmonių pasauliai ypač suartėja. Tuo metu jautresnieji pradeda sapnuoti pranašingus sapnus, o tie kurie tiki ir laukia paslapčių, dvasių poveikiui priskiria net kasdienius įvykius.
Gaila, nėra tiek jau daug švenčių kai slepiamės už kaukių. Juk jos tarsi atveria dvasių pasaulio vartus. Su kauke žmogus tampa būtybe, galinčia vaikščioti ir po šį ir po aną pasaulį... Ypač veiksmingos - savadarbės kaukės.
Kaukes dėvėjo ir senųjų tautų šamanai, keliaudami į pranašiškas keliones, genties gydytojai, siekdami išvaryti ligą, šokėjai, tradiciniais šokiais sugebantys išprašyti gero oro, sveikina žemę ar saulę. Kai kuriose tautose savo vestuvių metu kaukes dėvi ir jaunieji.
Kadangi kaukės naudojamos ritualinėse įvairių genčių apeigose, gaminamos jos taip pat ypatingai. Pavyzdžiui irokėzų indėnų kaukės buvo drožiamos iš negyvo medžio. Medžiui pateikdavo aukų ir paprašydavo medžiagos kaukei gaminti. Tokios kaukės tikrai pavojingos ir yra netgi uždraustos eksponuoti muziejuose...
Gaminant kaukes naudojama daug naturalių medžiagų. Kai kurios Afrikos genčių kaukės - apšlakstomos paaukotų gyvūnų krauju. Dažnai kaukės puošiamos plunksnomis - afrikiečiai tiki, kad plunksnuota kaukė gali pakelti virš skausmų, ligų ir nelaimių.
Senovės egiptiečiai teigė, kad kaukė ir mirtis - visai šalia. Savo mirusiųjų veidus jie uždengdavo kaukėmis. Buvo tikima, kad kaukė lydi mirusiojo sielą ir padeda jam saugiai pasiekti pomirtinius namus.
Senovės romėnai ir graikai darydavo mirusių žymių žmonių veidų atliejas arba kaukes. Vėliau pagal jas lipdydavo skulptūras ir biustus. Ši tradicija išliko ir dabar...
Žodis "karnavalas" pažodžiui reiškia "atsisveikinimas su mėsa". Gražiausias karnavalas turbūt vyksta Venecijoje. Čia susirenka viso pasaulio turtuoliai ir nuotykių ieškotojai, įžymybės ir prastuoliai. Su kaukėmis - visi vieno luomo, lygūs savo paslaptingumu.